Kaip ir kasmet, šalia Platelių ežero švęsti joninių atvyko gausus būrys žmonių, kuriuos savo dainomis linksmino „Alksna“ ėr ,,Alksniuka” iš Mažeikių, „Platelē“ iš Platelių.

Joninių išvakarėse būna ilgiausia diena, o naktis – trumpiausia. Lietuviai šią naktį švęsdavo Rasų šventę. Į Lietuvą atėjusi krikščionybė šią šventę pervadino į šv. Jono.

Plateliuose švenčiamos joninės pasižymi senųjų papročių atgaivinimu. Jaunesnės mergaitės ir moterys kupoliavo (rinko įvairiausias žoleles), iš kurių išvirta arbata turi gydančių galių.

Moterys pynėsi vainikus. Netekėjusios metant vainikėlį siekė sužinoti, ar šiemet sukurs šeimą: nusisukusioms reikėjo sviesti vainikus į viršų - jei vainiko neužmesdavo ant karties, vadinasi šiemet vestuvių dar nebus. Kitoms, mokantieji „skaityti“ žoleles, iš jų suskintos puokštės bandė apibūdinti ateitį.
Liepsnojantys joninių laužai saulei nusileidus apšvietė  šokančiųjų veidus – sukosi šeimos, poros, vaikai. Jiems pasikeisdami muziką „riktavo“ folkloro ansambliai.