Lenkija ne kartą kėlė klausimą dėl Lietuvoje gyvenančių lenkų mažumų. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis, Valdemaras Tomaševskis, viešai išsakė nepasitenkinimą dėl tautinių mažumų kalbos vartojimo draudimų Lietuvoje ir tvirtino, kad lenkų mažuma Lietuvoje yra diskriminuojama.

Lietuvos politikai dėl tokių V. Tomaševskio pasisakymų jį kvietė pasiaiškinti, tačiau Lietuvos lenkų partijos lyderio taip ir nesulaukė.

Anot istoriko Alfredo Bumblausko, dėl lenkų kalbos vartojimo ir rašymo ginčai tęsiasi jau ne vieną šimtmetį. A. Bumblauskas pasakoja, kad lenkų kalba Lietuvoje išlikusi nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų. Įvedus lenkų kalbą Lietuvoje kaip valstybinę, tuo metu vyravusiai vadinamajai rusėnų kalbai neliko vietos.

„Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais lenkų kalba atsirado ne lietuvių kalbos sąskaita. Lenkų kalbos atsiradimas sumenkino vadinamąją rusėnų kalbą, kuri buvo paplitusi mūsų krašte. O lietuvių kalbos žodyne, kurį gerokai vėliau sudarė Vincas Kudirka, buvo ne tik lietuviškos raidės. Žodyne buvo palikta vietos ir kitataučiams, buvo įrašyta ir šiuo metu daug ginčų kelianti dviguba V“, – sako A. Bumblauskas.

Lietuvių kalbos puoselėtojai lenkiškų rašmenų pripažinti nelinkę. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė sako, kad dviguba V tikrai buvo vartojama gana ilgą laiką, tačiau vėliau pagrindu tapo Jono Jablonskio sudaryta lietuvių kalbos gramatika, kuria vadovaujamasi iki šių dienų.

„Mes vadovaujamės dar tarpukariu Konstitucijos patvirtinta valstybine lietuvių kalba. O šios pagrindu tapo 1901 metais sudarytas Jono Jablonskio žodynas. Jame nėra raidžių, kurių lietuviai netaria. Pavyzdžiui, ta pati dviguba V ir paprasta – jos tariamos vienodai, tad dviguba nebuvo reikalinga“, – aiškina I. Smetonienė.

Tačiau viešoje erdvėje lenkų kalbos rašybos klausimas vis vien netyla. Vieni Lietuvos lenkai siekia rašyti savo pavardes pase gimtąja kalba, kiti nori išsaugoti gatvių ar kitų vietovardžių originalų pavadinimą.

Anot A. Bumblausko, Vilnius istoriškai buvo net lenkų kultūros sostinė, tad drausti šalia lietuviško gatvės pavadinimo įrašyti lenkišką gal ir nevertėtų. Esą nedrausdama rašyti kai kuriuos vietovardžius, Lietuva galėtų daugiau prisidėti prie Lenkų ir Lietuvių bendros istorijos išsaugojimo.

Istorikų teigimu, draudimai padarė nemažai neigiamos įtakos šių dviejų kaimyninių šalių santykiams. Sovietmečiu rusų kultūrinį gyvenimą siekta apsaugoti Lietuvoje nuo lenkų kultūros įtakos, supriešinti lietuviškai, baltarusiškai kalbančius valstiečius su lenkiškai kalbančiais dvarininkais.

Rusinimo politika Lietuvoje buvo stipri XIX amžiuje, bet Lietuva tam priešinosi. Istorikų teigimu, tuomet lenkų istorinis palikimas buvo tapatinamas su kultūrinio, tautinio ir politinio identiteto išlaikymu.

Viena Lenkijos leidyklų sumanė savotišką eksperimentą, kad patikrintų, kaip lenkai ir patys lietuviai mato Lietuvą: Lietuvos istoriją „Historia Litwy“ rašė vienas lenkų ir du lietuvių autoriai.

Vienas knygos autorių, lenkų istorikas Andrzejus Rachuba pripažįsta, kad abi šalis saisto savotiška fobija viena kitai. Lenkų istorikas daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos valstybingumui. Jis tyrė ir aprašė, kaip kito Lietuvos valstybės siena, kultūra, tačiau į žmonių santykius nesivėlė. Anot A. Rachubo, norint abiem šalims sutarti, pirmiausia reikia pripažinti, kokie buvo tikri įvykiai. Bene svarbiausia kaimyninių šalių konflikto priežastimi tapo Vilnius. Lietuvai 1939 m. atgavus Vilnių, Rytų Lietuvoje gausėjo lietuvių valdininkų, mokytojų, policininkų, kunigų. Lenkai taip pat stengėsi užimti geresnes vietas valdžioje. Abi pusės Vilniaus kraštą laikė savo tėvyne ir savo valstybės dalimi: lietuviai – Lietuva, lenkai – Lenkija.

Istorikas A. Bumblauskas sako, kad lenkai taip pat iškreipė kai kuriuos istorinius faktus.

„Teko vesti paskaitą apie Liublino uniją pačiame Liubline kunigams. Ėmiau juokauti, kad unija kaip santuokos liudijimas, tačiau Lenkijoje vienas sutuoktinis kaip ir pradingo, nes Lenkijoje, kalbant apie Liublino uniją, ji vadinama lenkiškoji unija, o Lietuva neminima. Kunigai patikino nė nesusimąstę, kad Lietuva Liublino unijos kontekste lyg ir išnyko“, – pasakoja A. Bumblauskas.

Lietuvos politikams A. Bumblauskas taip pat negaili kritikos.

„Kai siekėme įtraukti į Atmintinų dienų sąrašą gegužės 3 dienos Konstituciją, kuri įsigaliojo 1791 metais, Seimas vis nenorėjo jos pripažinti istoriškai svarbia. Biudžeto svarstymo tiek kartų neatmetė, kiek kartų atmetė pirmosios Europoje Konstitucijos klausimą“, – piktinasi A. Bumblauskas.

Gegužės 3 d. Konstitucija laikoma pirmąja Europoje ir antrąja pasaulyje rašytine konstitucija po Jungtinių Amerikos Valstijų 1790 m. įsigaliojusios Konstitucijos. Gegužės 3 d. šios Konstitucijos garbei Lenkijoje švenčiama kaip nacionalinė šventė.

Rita Gečiūnaitė