Prieš 19 metų, nevejodama, kartu su kitais plungiškiais saugoti televizijos bokšto išvyko ir s. Regina Verbickaitė – OSB. Prisipažino iki šiol širdyje sauganti šiurpius iš sausio 12 į 13 nakties prisiminimus.

R. Verbickaitė pasakoja, kad sausio 12 dienos vakare autobusu atvažiavę į Vilnių plungiškiai pirmiausia pasuko prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Ten buvo ramu – lietuviai dainavo, šoko. Išbuvę prie rūmų dvi valandas, sužinojo, kad prie televizijos bokšto mažiau žmonių, tad ten ir nuvyko.

Išlipę iš autobuso nespėjo net apsižvalgyti, kaip išgirdo balsą „Visi prie bokšto!“. Arčiau bokšto stovėjusieji sudarė apie 10 eilių apsiausties žiedą. Žmonės stovėjo ramūs, susikaupę. Staiga iš kairės pusės, iš kur netrukus pasirodė tankai, pasigirdo balsas „Karinė technika iš Vilniaus traukiasi, galit atsitraukti, palikti televizijos bokštą!“. Tačiau tai buvo provokacija, mat po šių raginimų pasigirdo šūksniai „Tankai, tankai...“. Vienas iš jų šovė. Pasak plungiškės, to šūvio garsas buvo toks baisus, užtrenkiantis ausis, kad visi tarsi suakmenėjo, kai kurie net krūptelėjo.

Tankams pradėjus artėti prie Televizijos bokšto, gynėjai pajuto didžiulį nerimą, pradėjo skanduoti „Lietuva! Lietuva! Laisvė Lietuvai!“. Nė vienas nepajudėjo iš vietos, nebėgo slėptis grėsmingai artėjant tankams. Tuo tarpu pasigirdo iš bokšto diktorės balsas „Mes gyvi, mes laikysimės kiek galėsime, mes dar laikomės, girdit? Mes gyvi... Gal tai paskutinis mano žodis, nes tankai visai jau arti, bokštas gali būti užimtas, tad jei kas kalbės – žinokit, tai ne mano žodžiai, netikėkit, tai bus dezinformacija“.

Prie bokšto artėdami tankai nepaliaujamai šaudė. Visi stovėjusieji prie bokšto pamatė, kad tankai juos apsupo. Žmonės vis skandavo „Lietuva! Lietuva!“, o tankai nepaliaudami šaudė. „Girdžiu iš minios kažkas bando drąsinti esą pašaudys ir nustos, taip jau buvo ne vieną dieną, tačiau iš pabūklų ir toliau pokšėjo šūviai“, - susijaudinusi prisimena R. Verbickaitė.

Žmonės buvo ryžtingi ir toliau stovėjo lyg siena, meldėsi. Netrukus kažkas sušuko, jog šaudo į žmones. Tankai ir toliau supo ratu apie bokštą stovinčius žmones ir šaudė. Privažiavę prie žmonių juos stūmė, spaudė. „Tada po savo kojomis pamačiau negyvą žmogų, ne vienas jau buvo ir sužeistas“, -  kraupias detales dėsto moteris.

Būrys žmonių, nustumti tankų prie pat kalno krašto, vis dar kartojo „Lietuva! Lietuva! Lietuva bus laisva!“.

Šiuos įvykius stebėjo ir žiniasklaidos atstovai, kai korespondentai mėgindavo nufilmuoti ar nufotografuoti sužeistus, negyvus žmones, iš tankų buvo paleidžiami garai, kad nebūtų galima pamatyti,  kiek yra sužeistų bei negyvų.


Apibendrindama savo pasakojimą laisvės gynėja pastebėjo: „Toks žmonių atsidavimas, drąsa, pasiaukojimas, vienybė, meilė vienas kitam ginant televizijos bokštą tą naktį, buvo kelias į Laisvą Nepriklausomą Lietuvą...“.