Kai biuras telpa į nešiojamą kompiuterį
Dar prieš penkerius metus pasakyti Plungėje, kad dirbi iš namų, reiškė beveik tą patį, kaip prisipažinti, kad nieko neveiki. Žmonės žiūrėdavo keistai. O dabar? Mano kaimynas Tomas – programuotojas, dirba kažkokiai Vokietijos įmonei, niekada ten nebuvo ir, atrodo, neplanuoja. Ir tai jau visiškai normalu.
Nuotolinis darbas Žemaitijoje – tai ne tik pandemijos palikimas. Tai kažkas gilesnio, kas pamažu keičia tai, kaip žmonės čia gyvena ir ką apskritai reiškia „turėti gerą darbą”.
Kodėl žmonės lieka – arba grįžta
Plungė niekada nebuvo tas miestas, į kurį žmonės veržėsi dėl karjeros galimybių. Tradiciškai jaunimas išvažiuodavo – į Klaipėdą, Vilnių, kai kas ir toliau. Bet dabar situacija keičiasi, ir tai matyti net be jokių statistikų.
Kalbėjausi su keliais žmonėmis, kurie grįžo į rajoną būtent dėl nuotolinio darbo. Viena mergina – Rasa, ji dirba marketingo srityje – sako, kad Vilniuje mokėjo už butą tiek, kiek dabar moka už visą namą su sodu. Logika paprasta: jei darbdaviui vis tiek nesvarbu, iš kur jungiesi, kodėl mokėti dvigubai už mažesnį gyvenimą?
Be to, čia šeima. Čia erdvė. Čia galima turėti šunį, daržą, gyventi, o ne tik išgyventi tarp darbų ir nuomos mokesčių.
Kaip tai matosi mieste
Plungės centras per pastaruosius kelerius metus keitėsi – ir ne tik dėl renovacijų. Atsirado daugiau kavinių, kurios veikia darbo dienomis per pietus. Anksčiau jos buvo pustuštės – kas čia sėdės trečiadienio popietę? Dabar – pilnos žmonių su nešiojamais kompiuteriais.
Vietiniai verslininkai tai pastebi. Vienas kavinės savininkas man sakė, kad prie jo reguliariai ateina tie patys veidai – ne turistai, o vietiniai, kuriems reikia išeiti iš namų, pakeisti aplinką, bet nebūtinai važiuoti į biurą. Jis net įsirengė papildomų rozetių prie sienų. Smulkmena, bet simptomiška.
Tuo pačiu metu nekilnojamojo turto rinka rajone pajuto pokyčius. Namai su papildoma erdve – kabinetu ar bent jau kambariu, kurį galima atskirti – tapo paklausesni. Žmonės ieško ne tik gyvenamosios erdvės, bet ir darbo vietos namuose.
Ne viskas taip rožiškai
Būtų neteisinga sakyti, kad nuotolinis darbas išsprendė visas Plungės problemas. Tikrai ne. Interneto kokybė kai kuriuose rajono kampeliuose vis dar kelia klausimų – ir tai rimta kliūtis tiems, kurie dirba su dideliais duomenų kiekiais ar nuolat dalyvauja vaizdo skambučiuose.
Yra ir socialinis aspektas. Kai kurie žmonės, ypač tie, kurie grįžo po daugelio metų kitur, jaučia tam tikrą izoliaciją. Profesionalų bendruomenė čia mažesnė, nėra tų atsitiktinių susitikimų su kolegomis prie kavos aparato, kurie kartais duoda daugiau nei formalūs susirinkimai. Tai reikia sąmoningai kompensuoti – ieškoti renginių, bendruomenių, ryšių.
Ir dar vienas dalykas: ne visi darbai tinka nuotoliniam formatui. Didžioji dalis Plungės rajono gyventojų vis dar dirba gamyboje, žemės ūkyje, paslaugų sektoriuje – ir jiems šie pokyčiai tiesiogiai nepalietė kasdienybės.
Miestas, kuris mokosi būti kitoks
Plungė nėra Vilnius ir niekada nebus – ir tai, tiesą sakant, yra jos stiprybė. Nuotolinis darbas leido kai kuriems žmonėms tai pagaliau suprasti. Galima turėti europinio lygio darbą ir gyventi ten, kur oras švaresnis, eismas mažesnis, o kaimynai dar žino vienas kito vardus.
Tai nėra revoliucija – tai lėtas, tylus pokytis. Bet jis vyksta. Ir kiekvieną kartą, kai matau kavinėje žmogų su ausine viename ausyje ir kavos puodeliu kitoje rankoje, galvojantį kažkur toli, bet sėdintį čia – Plungėje – suprantu, kad miestas pamažu tampa kažkuo daugiau nei tik vieta, iš kurios išvažiuojama.