Dar prieš dešimtmetį Plungės rajono naujienos keliaudavo pažįstamu keliu – per vietos laikraštį, per radijo eterį, o svarbiausius pranešimus skelbdavo seniūnijos ar savivaldybė. Šiandien viskas apsivertė aukštyn kojomis. Jei nori sužinoti, kad Babrungo gatvėje nutrūko elektra arba kad Platelių ežere vėl matėsi undinė (na, gandas apie tai gimė būtent taip – kaimynui pasirodė), pirmiausia atversi ne oficialų puslapį, o vietos Facebook grupę.
Kai kaimynas tampa reporteriu
Grupėse „Plungė – tavo miestas“ ar panašiose bendruomenėse žmonės dalinasi viskuo – nuo eismo įvykių iki to, kur pigiausia nusipirkti malkų. Ir keista, bet būtent šitie pranešimai, parašyti be jokios žurnalistinės etikos ar redakcinės priežiūros, dažnai pasiekia daugiau žmonių nei oficialus savivaldybės pranešimas spaudai. Kodėl taip nutinka? Atsakymas gana paprastas – žmonės tiki žmonėmis, o ne institucijomis.
Kai kas nors parašo „ką tik mačiau, kaip Rietavo plente apvirto sunkvežimis“, tai skamba tikroviškiau nei sausas pranešimas apie „eismo įvykį, kuris tiriamas“. Emocija, tiesioginis liudijimas, nuotrauka iš telefono – visa tai sukuria pasitikėjimą, kurio oficialiam kanalui dažnai trūksta.
Greitis prieš tikslumą
Žinoma, yra ir kita medalio pusė. Neformalios žinios plinta žaibiškai, tačiau ne visada tiksliai. Vakar, tarkim, kilo gandas, kad uždaromas vienas iš rajono medicinos punktų – informacija pasklido per kelias valandas, sukėlė nemažai nerimo, o vėliau paaiškėjo, kad tiesiog vyksta planiniai remonto darbai. Oficialus pranešimas apie tai pasirodė jau po to, kai visas rajonas spėjo apie tai pasikalbėti ir susinervinti.
Tokie atvejai rodo įdomią tendenciją – žmonės nebelaukia, kol institucijos praneš. Jie patys tampa informacijos šaltiniu, o vėliau institucijos priverstos vytis ir komentuoti tai, kas jau seniai aptarta virtualiose bendruomenėse.
Kodėl oficialūs kanalai atsilieka
Savivaldybių ir seniūnijų pranešimai dažnai rašomi kalba, kuri labiau primena biurokratinį dokumentą nei žinią gyvam žmogui. „Informuojame, kad…“, „vadovaujantis…“, „atsižvelgiant į…“ – tokie sakiniai neįkvepia dalintis, komentuoti ar reaguoti. O būtent reakcija socialiniuose tinkluose ir lemia, kiek plačiai pasiekia informacija.
Be to, oficialūs kanalai dažnai veikia pagal darbo valandas ir biurokratinį grafiką. Gyventojų grupė gi nesiskaito su laiku – jei kažkas nutinka trečiadienio naktį, apie tai sužinosi tą pačią akimirką, o ne pirmadienį, kai savivaldybė paskelbs pranešimą spaudai.
Bendruomenė kaip tinklas be tarpininkų
Įdomu tai, kad Plungės rajono gyventojai nesukūrė šito reiškinio sąmoningai – jis atsirado savaime, iš poreikio žinoti, kas vyksta aplinkui, ir noro pasidalinti tuo, kas rūpi. Vieni skelbia apie dingusius augintinius, kiti – apie kelio remontus, treti – apie kultūros renginius, kurių oficialūs kanalai kartais net nepamini. Susidaro savotiškas gyvas, nuolat besikeičiantis informacijos audinys, kuriame kiekvienas gali būti ir skaitytojas, ir autorius.
Tai ir yra galbūt didžiausias skirtumas nuo tradicinės žiniasklaidos – čia nėra hierarchijos. Nesvarbu, ar esi seniūnas, ar paprastas gyventojas – jei turi telefoną ir internetą, tavo balsas girdimas lygiai taip pat, kaip ir oficialaus atstovo.
Kai visi tampa žiniomis vieni kitiems
Galima ginčytis, ar tai gerai, ar blogai. Viena vertus, informacija tampa greitesnė, gyvesnė, artimesnė žmogui. Kita vertus, kartu su ja atkeliauja ir netikslumai, gandai, kartais net panika be pagrindo. Bet vieno dalyko paneigti negalima – Plungės rajono žmonės išmoko patys būti sau žiniasklaida. Jie nebelaukia, kol kažkas „iš viršaus“ praneš, kas vyksta jų gatvėje, jų mieste, jų rajone.
Ir galbūt būtent tai yra tikroji šių dienų bendruomeniškumo forma – ne oficialūs pranešimai su antspaudais, o gyvas pokalbis, kuriame kiekvienas turi ką pasakyti ir kiekvienas nori išgirsti kito.
