Darbas iš namų – jau nebe išimtis, o norma
Dar prieš penkerius metus mintis, kad Plungės rajono gyventojas galėtų dirbti Vilniaus ar net Londono įmonei nepakeldamas savo sėdynės nuo kėdės Babrungo pakrantėje – skambėjo kaip fantastika. Dabar tai – kasdienybė, ir ji keičia viską: kaip žmonės gyvena, kur perka kavą, kodėl nebegrįžta į didmiesčius.
Nuotolinio darbo banga Plungę pasiekė su COVID pandemija, bet – ir tai svarbiausia – ji niekur nedingo, kai karantinas baigėsi. Žmonės paragavo laisvės ir nebegrįžo. Kodėl grįžti į Vilnių mokėti 700 eurų už kambarį, kai čia gali turėti namą su sodu ir dar pinigų likti?
Kas tie žmonės ir ką jie veikia?
Kalbant su Plungės gyventojais, išryškėja įdomus paveikslas. Tai ne tik IT specialistai, nors jų tikrai nemažai. Čia rasite dizainerių, buhalterių, projektų vadovų, rinkodaros specialistų, net teisininkų – visų, kurių darbas telpa į nešiojamąjį kompiuterį ir gerą internetą. O internetas Plungėje, beje, jau visai neblogas – optikos tinklai pasiekė ir rajoną, ir dalis kaimų.
Ypač įdomu tai, kad grįžta žmonės, kurie prieš dešimtmetį išvyko. Jie turi įgytą patirtį, ryšius, gerą atlyginimą – ir dabar gali tą visą paketą atsivežti atgal į gimtinę. Tai tikrai ne kapituliacija prieš miestą, o sąmoningas pasirinkimas.
Kaip tai jaučiasi gatvėje?
Plungė keičiasi subtiliai, bet pastebimais būdais. Atsirado kelios naujos kavinės, kurios nebūtų išgyvenusios be nuolatinių lankytojų su nešiojamaisiais kompiuteriais. Nekilnojamojo turto rinka sujudo – namai rajone, kurie stovėjo neparduoti metų metus, dabar randa pirkėjus. Vietiniai statybininkai sako, kad renovacijos užsakymų padaugėjo.
Bet yra ir kita pusė. Miestas dar neturi pakankamai koworking erdvių – žmonės dirba namuose arba užsisėda kavinėse, o tai ne visada idealu. Vaikų darželių ir mokyklų sistema dar neprisitaikė prie to, kad šeimų, kurios galėtų čia gyventi, gali būti žymiai daugiau. Infrastruktūra šiek tiek atsilieka nuo gyvenimo tempo.
Tarp nostalgijos ir naujų galimybių – čia ir yra Plungės šansas
Nuotolinis darbas Plungei davė tai, ko jokia pramonės politika negalėjo garantuoti: žmones su pinigais, idėjomis ir noru gyventi čia, ne kažkur kitur. Tai retas atvejis, kai technologijų revoliucija pasitarnauja ne tik didmiesčiams, bet ir tokiems rajoniniams centrams, kurie anksčiau buvo pasmerkti nuolatiniam nutekėjimui. Žinoma, niekas nevyks savaime – reikia, kad savivaldybė pagaliau rimtai pažiūrėtų į koworking infrastruktūrą, greito interneto plėtrą kaimo vietovėse ir bent minimalų kultūrinį gyvenimą, kuris sulaikytų jaunus žmones. Bet potencialas – tikrai yra. Ir žmonės, kurie jau grįžo ar atvyko, tai įrodo geriau nei bet kokia statistika.