Miestas, pro kurį visi važiuoja, bet niekas nesustoja
Kiek kartų važiavote pro Plungę ir net nepagalvojote sustoti? Tikriausiai daugybę. Ženklas prie kelio, kelios parduotuvės, gal degalinė – ir jau toliau, link Palangos. Bet štai kas įdomu: Plungė slepia tiek daug, kad net patys miestiečiai kartais nustemba sužinoję, ką turi po nosimi. Ir tai nėra perdėjimas.
Oginskių rūmai – ne tik gražus pastatas
Taip, visi žino, kad Plungėje yra rūmai. Bet mažai kas žino, kad Mykolas Oginskis – tas pats, kuris parašė „Polonezą” – buvo tikras renesanso žmogus: kompozitorius, politikas, diplomatas ir dar spėjo sukurti vieną gražiausių dvarų Žemaitijoje. Rūmų parkas su egzotiškais medžiais ir tvenkiniais buvo projektuotas kaip tikras botanikos sodas. Kai kurie medžiai ten auga nuo XIX amžiaus. Tai ne dekoracija – tai gyva istorija.
Žemaičių dailės muziejus, kuris nusipelno daugiau dėmesio
Plungės muziejus yra vienas tų vietų, kur įeini „pažiūrėti greitai” ir išeini po dviejų valandų, nes negali atitraukti akių. Žemaičių liaudies meno kolekcija, skulptūros, kryžiai – visa tai sukrauta taip, kad supranti: Žemaitija turėjo savo atskirą meninę visatą. Ne lietuvišką apskritai – būtent žemaitišką.
Babrungo upė ir slėnis, apie kurį kalba tik vietiniai
Turistų žemėlapiuose Babrungas beveik neegzistuoja. Bet plungiškiai žino: upės slėnis yra viena tų vietų, kur galima tiesiog sėdėti ir nieko neveikti, ir tai bus geriausia dienos dalis. Žygiai palei upę, tykūs kampeliai, kur vasarą auga laukinės gėlės – tai tikras gamtos poilsis be jokio turistinio triukšmo.
Plungė turėjo cirką. Rimtą cirką.
Čia daugelis net plungiškių pakelia antakį. Oginskių laikais dvare veikė cirkas – su artistais, gyvūnais, pasirodymais. Tai buvo ne koks nors kuklus pramogų būrelis, o tikras europinio lygio cirkas, kuris traukė žiūrovus iš visos apylinkės. Miestelis, kuriame XIX amžiuje buvo cirkas – tai jau charakteris.
Žemaičių Kalvarija – už 10 kilometrų, bet tarsi kitame pasaulyje
Techniškai tai atskira vieta, bet Plungė yra natūralus vartai į Žemaičių Kalvariją – vieną svarbiausių piligrimystės vietų Lietuvoje. Kalvos, koplyčios, procesijos – visa tai vyksta taip arti, kad būtų tiesiog nuodėmė (pažodžiui) praleisti pro šalį.
Miesto turgus, kuris vis dar gyvas
Kol kiti Lietuvos miesteliai verkia dėl mirštančių turgų, Plungės turgus vis dar kunkuliuoja. Šeštadieniais čia galima rasti viską – nuo šviežių daržovių iki senų įrankių ir rankdarbių. Tai vieta, kur Žemaitija kalba savo kalba, ir ji nėra skirta turistams. Todėl ir verta ten eiti.
Sustok bent kartą – ir suprasi, kodėl čia verta grįžti
Plungė niekada nebuvo ir tikriausiai niekada nebus Palanga. Ji neturi jūros, neonų ir vasaros triukšmo. Bet ji turi kažką, ko pajūryje nerasi: tikrą žemaitišką charakterį, istoriją, kuri nesistengia tavęs sužavėti, bet sužavi vis tiek, ir ramybę, kuri šiomis dienomis yra prabanga. Kitą kartą važiuodami pro Plungę – tiesiog sustokite. Bent vienai kavai. Lažybų nelaiko, kad vienos kavos neužteks.
